Va imkit ir paklausykit šitą dainą: Calvin Harris - Flashback (Goldie Remix)

O šitą dėl klipo ir šiaip tokia nesveika ji man: Hot Chip - I Feel Better

Turiu kažką papasakoti, bet tik ne šiandien, per mažai laiko, visko išmokti. Tik negalėjau neįdėti dainų, ypatingai pirmos. :)))

Dar kelios, eilinės dienos. Neskaitant to, kad jaučiausi geriau grįžusi sekmadienį iš akro kuriame iš tiesų nieko gero. Pirkiniai:

„Klouno“ kostiumas;

Pilkai žalias megztukas;

Juodai baltas šalikas;

Džinso spalvos sportbatukai.

Geros dienos, geresnė nuotaika. Kiekviena diena po pamokų aikštėj.

Atsibudo Deividas po kažin kiek metų ir sumąstė parašyti. Tiksliau gal būtų - skambinti. Kiekvieną vakarą kalbam, kalbam ir kalbam. Ir tipo jam nuo to geriau pasidaro. O dar jis kažkur netoli manęs yra, susitikimas žinau, kad bus, tik kažin kada... Ir apskritai jam kažkokie meilės priepuoliai. Na, pavasaris - morčius jiems, kaip ir katinams.

Šiandien 3 skiepai nuo geltos, pasekmės - apalpau. Paniškai bijau adatų. Pirmą kartą apalpau, įdomiai jaučiaus. :D

Ir šiaip gripuoju, reikėjo pas gydytoją apsilankyti. Siuntimą dėl akių pasiimti. Akinių rėmeliai nusitrynė jau, naujų reikia. Tik dabar svarstau - ar lęšius ar akinius imti..?

Katik naujiena... Astrida į 4 vidurinę eis TURBŪT. Mama belekaip verčia ten eiti ją, prisiklausė pievų visokių. O jei ji ten ir aš ten, nes su mano mama tas pats bus. O Mažvyde likti noriu!!! Laaabai noriu. Žodžiu... Žiauru yra.

Dovis vakar jaučiu beveik visą vakarą dainas siuntė. Patinka man jo dainų stilius, yra ir ramių ir taškančių. Iš vis gerą skonį muzikai jis turi. Dar pusė jų liko neperklausyta. Reikės susikleti į mp3 viską ir vakarais klausyti, nes knisa prie kompo, o dar darbą istorijai padaryti... Siaubas. Tingiu.

Daaavai. :***

Kaip ir kiekvienas rytas man yra sunkus, ta prasme, kad negaliu be jokių dar 5 minutes atsikelti. Bet šiaip ne taip išsibudinu, o per tą laiką su ne mielu malonumu galvoju kaip galėsiu pamiegoti mašinoje važiuojant į mokyklą.

Iš ryto iš kart geras oras, viskas normaliai. Diena tokia nereali, tik viską gadino tai, kad nebuvau smagiai apsirengusi. Stovėjau mokykloj prie sienos, eiti niekur nenorėjau. Dar ševeliūra tokia ne itin normali buvo, Edviną pamačiau, bandžiau slėptis, bet vistiek gavosi taip, kad pasisveikinau.

Vien eidama namo džiaugiausi, kad galėsiu išlėkti į lauką, ramiai pasivaikščioti, apie nieką nepagalvoti tik retkarčiais raminti Šelą kuri visada loja ir per toli bėga. Ir apskritai per tokį gerą orą sėdėti kambarį nėra gera mintis, sąžinė neleidžia. Kažkur apie 18-19h išlėkiau. Ramiais keliukais pavaikščiojau. Iš vis gera pasidarė, kad negirdžiu mašinų triukšmo, to tokio „miesto“ kvapo. Atsigavau. Ir iš kart šitą nuotrauką prisiminiau, nes toks pat saulės vaizdas šiandien užspigino.

Dovis kaip visada kažkuom užsiėmęs, parašo tik vėlai vakare ir su tokia pat žinute, kad jau lūžta ir labos nakties palinki. Vakar tokią pamačiusi susinervinau. Aš pasiilgstu, jis sako, kad irgi, bet laiko neturi. Imčiau ir pati rašyčiau, bet jei nėra jam laiko, tai kada jis atrašys? Ir kažkada jis man tokius priekaištus kišo, kad pirma neparašau ir bla bla bla.

Anyway, kad ir kaip būtų, džiaugiuosi pavasariu, geru oru, saule. Kad ir kaip nenusiseka, tai kažkiek praskaidrina nuotaiką. :)

I can love you like no one can

I can be your superman

just take my hand let's fly away

I promise I'll be there everyday

Just close your eyes let's start to fly

I'm gonna love you until I die

Until the day of my death to my very last breath

I'm gonna love you when no ones left

Neklausiau Supermen'o daug laiko, matyt buvo kažkiek įgrisusi šita daina, bet vėl prisiminiau blog'ą, Indrės įrašus ir į galvą grįžo jis. Vėl negaliu išjungti šitos dainos, vėl gera, vėl prisimenu senesnius laikus, vėl vėl vėl...

Šiandien su Astrida po pamokų nustrenkėm į aikštę su sultimis ir „Pringles“, ten jaunimo, vaikinukų ant kiekvieno suolo, valgyti kaip ir gėda, pasėdėjom ir prie Bangos nulėkėm, o ten supynės... Ta saulė, tas oras, tas vaizdas, supynės... Pradėjau suptis ir viskas pradėjo šitą kampą man priminti. Kaip pasiilgau to rašymo, pasipasakojimo, kad ir koks jis, tų skaitymų, to paspaudimo ant „Blogger“ ir žiūrėjimo kas naujo... Ir taaaip gera pasidarė. Atrodo, kad būčiau ką nors seno, gero atradusi.

Va ir virtualūs kampai, žmonės ilgesį skleidžia. Kitu kampu pamąsčius niekur kitur taip neišsipasakosi.

O jei šiaip kas naujo pas mane gyvenimėlį, tai... Po išsiskyrimo su Doviu labai durnai jaučiaus. Kiekvieną dieną kažko trūko, kažkokio jausmo, žmogaus, bendravimo. Trūko JO. Po kelių mėnesių mano sms'as „Pasiilgau...“, po savaitės jo draugų skambutis, vėliau jo ir tą patį kartą jo sms'as... O ten prašymas vėl bendrauti, vėl atgimę jausmai... Vėl gera gera. Ir kad ir kaip toli jis yra aš negaliu be jo būti. Prie jo ir nusišnekėti galiu ir rimta būti ir išsipasakoti. Man gera dėl jo, kažin ar drįsiu sakyti „mūsų“... Anyway, kaip yra taip. :)

Nauji žmonės, naujos taisyklės. Sakiau, kad niekas nejuda iš vietos, ir dar dabar atrodo, kad taip yra, bet įsigilinus viskas apsiverčia.

Eh, man gera, kad galėjau čia parašyti, turėjau ką pasakyti. Gera, kad galėsiu vėl skaityti, pasipildyti mintimis. Galėjau visada, bet... Bet. :)