I can love you like no one can

I can be your superman

just take my hand let's fly away

I promise I'll be there everyday

Just close your eyes let's start to fly

I'm gonna love you until I die

Until the day of my death to my very last breath

I'm gonna love you when no ones left

Neklausiau Supermen'o daug laiko, matyt buvo kažkiek įgrisusi šita daina, bet vėl prisiminiau blog'ą, Indrės įrašus ir į galvą grįžo jis. Vėl negaliu išjungti šitos dainos, vėl gera, vėl prisimenu senesnius laikus, vėl vėl vėl...

Šiandien su Astrida po pamokų nustrenkėm į aikštę su sultimis ir „Pringles“, ten jaunimo, vaikinukų ant kiekvieno suolo, valgyti kaip ir gėda, pasėdėjom ir prie Bangos nulėkėm, o ten supynės... Ta saulė, tas oras, tas vaizdas, supynės... Pradėjau suptis ir viskas pradėjo šitą kampą man priminti. Kaip pasiilgau to rašymo, pasipasakojimo, kad ir koks jis, tų skaitymų, to paspaudimo ant „Blogger“ ir žiūrėjimo kas naujo... Ir taaaip gera pasidarė. Atrodo, kad būčiau ką nors seno, gero atradusi.

Va ir virtualūs kampai, žmonės ilgesį skleidžia. Kitu kampu pamąsčius niekur kitur taip neišsipasakosi.

O jei šiaip kas naujo pas mane gyvenimėlį, tai... Po išsiskyrimo su Doviu labai durnai jaučiaus. Kiekvieną dieną kažko trūko, kažkokio jausmo, žmogaus, bendravimo. Trūko JO. Po kelių mėnesių mano sms'as „Pasiilgau...“, po savaitės jo draugų skambutis, vėliau jo ir tą patį kartą jo sms'as... O ten prašymas vėl bendrauti, vėl atgimę jausmai... Vėl gera gera. Ir kad ir kaip toli jis yra aš negaliu be jo būti. Prie jo ir nusišnekėti galiu ir rimta būti ir išsipasakoti. Man gera dėl jo, kažin ar drįsiu sakyti „mūsų“... Anyway, kaip yra taip. :)

Nauji žmonės, naujos taisyklės. Sakiau, kad niekas nejuda iš vietos, ir dar dabar atrodo, kad taip yra, bet įsigilinus viskas apsiverčia.

Eh, man gera, kad galėjau čia parašyti, turėjau ką pasakyti. Gera, kad galėsiu vėl skaityti, pasipildyti mintimis. Galėjau visada, bet... Bet. :)