Kaip ir kiekvienas rytas man yra sunkus, ta prasme, kad negaliu be jokių dar 5 minutes atsikelti. Bet šiaip ne taip išsibudinu, o per tą laiką su ne mielu malonumu galvoju kaip galėsiu pamiegoti mašinoje važiuojant į mokyklą.

Iš ryto iš kart geras oras, viskas normaliai. Diena tokia nereali, tik viską gadino tai, kad nebuvau smagiai apsirengusi. Stovėjau mokykloj prie sienos, eiti niekur nenorėjau. Dar ševeliūra tokia ne itin normali buvo, Edviną pamačiau, bandžiau slėptis, bet vistiek gavosi taip, kad pasisveikinau.

Vien eidama namo džiaugiausi, kad galėsiu išlėkti į lauką, ramiai pasivaikščioti, apie nieką nepagalvoti tik retkarčiais raminti Šelą kuri visada loja ir per toli bėga. Ir apskritai per tokį gerą orą sėdėti kambarį nėra gera mintis, sąžinė neleidžia. Kažkur apie 18-19h išlėkiau. Ramiais keliukais pavaikščiojau. Iš vis gera pasidarė, kad negirdžiu mašinų triukšmo, to tokio „miesto“ kvapo. Atsigavau. Ir iš kart šitą nuotrauką prisiminiau, nes toks pat saulės vaizdas šiandien užspigino.

Dovis kaip visada kažkuom užsiėmęs, parašo tik vėlai vakare ir su tokia pat žinute, kad jau lūžta ir labos nakties palinki. Vakar tokią pamačiusi susinervinau. Aš pasiilgstu, jis sako, kad irgi, bet laiko neturi. Imčiau ir pati rašyčiau, bet jei nėra jam laiko, tai kada jis atrašys? Ir kažkada jis man tokius priekaištus kišo, kad pirma neparašau ir bla bla bla.

Anyway, kad ir kaip būtų, džiaugiuosi pavasariu, geru oru, saule. Kad ir kaip nenusiseka, tai kažkiek praskaidrina nuotaiką. :)