Sere nere (it.)

Aš niekaip negaliu išsikalbėti. Arba išsigalvoti (nežinau ar šis žodis egzistuoja). O aš norėčiau su kažkuo pasikalbėti. Ir pasikalbėti taip, kad po to pokalbio viskas pasikeistų. Viskas apie ką kalbėjau, žmonės, mano šnekėjimai ir panašiai. O jei ir nepasikeistų niekas vistiek norėčiau išsikalbėti. Bet ne su Astrida. Ji manęs nesuprastų. Aš žinau. Jei ir ką pasakytų ji nežinotų apie ką aš kalbėjau. Ir jei vėliau priminčiau kokią detalę ji paklaustų „Apie ką tu čia?“, aš ją pažįstu. Ji tokių dalykų nesupranta.

Sėdžiu po žaliais nuskalbtais, bet mylimais naktiniais, spalvotomis šliurėmis ant sukamosios kėdes, kartas nuo karto paskaitau ir atrašau į Astridos žinutes ir mąstau. Gal ne mąstau, o rašau. Rašau tai ką mąsčiau vonioje. Valydamasi dantis, plaudama ir nuvalydama toniku veidą, sėdėdama ant unitazo ir prisimindama Šūdukų filosofiją, lipdama į dušą ir prausdamasi, nuvalydama dušo langus, rišdamasi plaukus ir atėjusi čia. Aš mąsčiau. Ir daug ką pamiršau. Dabar galvoju kaip visas mintis sujungti. Nes kitaip jos bus padrikos ir nįt.

Dar kartą pasikartosiu, kad man dabar nėra gerai. Aštunta klasė. Galvojimas kaip bus gimnazijoje, ar aš ten gerai jausiuosi, ar turėsiu ką apsivilkti, ar man ten nebus per sunku. Ir dabartis. Ji man nepatinka. Jaučiuosi kaip gilioje nesąmonėje. Pradedant nuo tokių dalykų ir baigiant kaip aš nenoriu klotis lovos, kaip mane nervina 2 minutes valytis dantis, kaip mane užknisa, kad duše negaliu pasijungti radijo, nemoku nusistatyti, su ja būtų praustis linksmiau. Aš norėčiau pasiimti miegmaišį, lietpaltį ir išeiti iš namų. Į kokią medžių apsuptą vietelę. Ir ten pabūti kokią naktį. Aš bijočiau, bet ten norėčiau būti be jos, o jei ir su ja tada imčiau su savimi žmogų. Tačiau vienai man geriau. Ir kada nors aš taip padarysiu. Prižadu. Man tiesiog nusibodo ta pati aplinka. Mano namai, mano kambarys, mokykla, mamos Mersedeso salonas. Tai tęsiasi visus mokslo metus. Seniau aš apie tai negalvodavau/ gal tiesiog neturėjau tam laiko ar nieko nepastebėdavau. Dabar galėtų būti taip pat. Pageidaučiau ano jausmo.

Bet gal ta mokykla ir gerai. Tik ne pamokos, o pertraukos. Tada gali kažkiek atsipalaiduoti. Negalvoti kas bus vėliau. Reikės vėl atgaminti kavinukę ir ten laukiantį manęs kapučiną. Lauksiu šalčių. Žiemos.

Dar norėčiau užmigti. Užmigti ir atsibusti vėliau. Kada nors. Ir kai atsibusčiau rasčiau viską naują. Galvą ir mintis. Kitą aplinką.

Norėčiau viską padaryti kaip kompiuteryje. Seną aplankalą su senais failais išsiųsti į šiukšlinę ir susikurti naują. Įdėčiau kelis senus, bet labai mėgstamus paveikslėlius, dainas ir paskui iš naujo viską į jį dėčiau. Kol vėl pasentų.

Pagaliau, gal aš noriu meilės? Praeitame pranešime rašiau, kad man jos nereikia. Jį rašiau šį vakarą ir per kelias valandas spėjau apsigalvoti. Sakau, mano apmąstymai ne galutiniai. Jėgelė, kad galiu čia išsipasakoti ir viską pakeisti. Tai va, aš noriu meilės. Noriu prie kažko prisiglausti, noriu su kažkuo susitikti po pamokų, noriu kažką pabučiuoti. Nėra - blogai, nebus - kaip nors iškęsiu. Ai, tiek to. Velniop. ;/

Dabar norėčiau dar kažką pasakoti. Bet nebegaliu. Skauda rankas nuo rašymo, ir kažką esu pamiršusi.

Bet aš palengvinau savo galvos pamąstymų stalčių ir galėsiu jaustis ramiau.

P.S. Greitu laikus aš sukursiu kitą tinklaraštį, kurio niekam neskelbsiu, padarysiu, kad nerodytų mano profilio. Jei kas jį ir ras iš pažįstamų nežinos kas jį rašo. Ten rašysiu tikrais vardais ir pavardėmis. Tiesmukiškai. Ir man bus giliai dzin kas ką pagalvos.

Labanaktis.

P.P.S. Gerai, kad yra knygos. Šiandien visą dieną skaičiau Federico Moccia „Trys metrai virš dangaus“ ir negalėjau atsitraukti. Aš ją skaitysiu dar kartą. Meilės istorijos, bet nesveikai nuostabios. Atsiriboju...

Dar kartą labanaktis.

Išjodinėk pilnatį

Naršiau po netą ieškodama paveikslėlių. Vieną užtikau. Aš juo nesusidomėjau, bet pradėjau apie jį galvoti. Po poros minučių grįžau prie jo ir palikau tysoti ant desktop'o. Man susikaupė minčių. Aha, labai panašių į šitą paveikslėlį. Ir galvojau apie tai, kaip kartais ir mums būna kai turime jaustis taip kaip viskas čia pavaizduota. Turime ne būti savimi, o derintis prie kitų žmonių (šiuo atveju daiktų). Kartais to norime patys, kartais taip privalome daryti. Arba paprasčiausiai to nepastebime. Ir tam galima rasti daug temų. Aš pagalvojau apie žmones. Draugus, pažįstamus. Dėmesio troškimą. Galvodama apie tą temą prisiminiau ir amerikiečių filmus. Kai norėdamas sulaukti daugiau dėmesio pradedi bendrauti su futbolo komandos kapitonu arba triniesi prie palaikymo komandos lyderės. Gerai, kad tai būtų tik filmai. Išsigalvojimai. Bet tai nutinka ir dabar. Tikram pasaulį. Realybėje. Bent jau tai nutinka ir man. Ne dažnai, bet nutinka. Aš šneku nuotrupomis, bet mielai papasakočiau daugiau. Aš papasakočiau su žmonių vardais ir pavardėmis, aš papasakočiau tikras istorijas, bet aš negaliu. Žinau, kad jas paskaitys pažįstami ir užduos daug klausimų. Arba supyks. Aš nelabai to norėčiau, nes dabar man mažiausiai to reikia. Aš vėl nesijaučiu normali. Aš vėl nerandu sau vietos, man kažko trūksta. Mane ima nervas kai pamatau vis daugiau besiglaustančių porelių. Tokių vis daugėja mano rate. Geriausia draugė riša meilę, pažįstami riša meilę. Per vieną dieną pasipildau galvą vis naujų neįtikėtinų ir nelabai galimų atvejų porelių „santuokų“. Čia tipo man trūksta meilės? O kokios? Aš vaikinų nenoriu, aš noriu su kažkuo vakarais paplepėti. Vienas pašnekovas atkrito. O jis buvo labai geras. Aš užmigdavau su šypsena. Neieškodavo žodžio kišenėje, rėždavo viską tiesiai ir be pagražinimų. Jam buvo nusispjaut ką aš apie jį pagalvosiu, kaip mane sukrės toks sakinys ar aš jo niekam neišduosiu. Geras ar ne? bet, nebėra. Dingo.

Dabar su visais kalbu per Skype. Kai su kuo neturi progos kalbėti šiaip sau, kalbi internetu. Padeda.

Nusivažiavau nuo temos kuria pradėjau kalbėti net nepastebėdama. Ai, bet suprasit pradžią, pabaigą sulyginsit su pradžia ir bus gerai. Susiliejau. ;)