Naršiau po netą ieškodama paveikslėlių. Vieną užtikau. Aš juo nesusidomėjau, bet pradėjau apie jį galvoti. Po poros minučių grįžau prie jo ir palikau tysoti ant desktop'o. Man susikaupė minčių. Aha, labai panašių į šitą paveikslėlį. Ir galvojau apie tai, kaip kartais ir mums būna kai turime jaustis taip kaip viskas čia pavaizduota. Turime ne būti savimi, o derintis prie kitų žmonių (šiuo atveju daiktų). Kartais to norime patys, kartais taip privalome daryti. Arba paprasčiausiai to nepastebime. Ir tam galima rasti daug temų. Aš pagalvojau apie žmones. Draugus, pažįstamus. Dėmesio troškimą. Galvodama apie tą temą prisiminiau ir amerikiečių filmus. Kai norėdamas sulaukti daugiau dėmesio pradedi bendrauti su futbolo komandos kapitonu arba triniesi prie palaikymo komandos lyderės. Gerai, kad tai būtų tik filmai. Išsigalvojimai. Bet tai nutinka ir dabar. Tikram pasaulį. Realybėje. Bent jau tai nutinka ir man. Ne dažnai, bet nutinka. Aš šneku nuotrupomis, bet mielai papasakočiau daugiau. Aš papasakočiau su žmonių vardais ir pavardėmis, aš papasakočiau tikras istorijas, bet aš negaliu. Žinau, kad jas paskaitys pažįstami ir užduos daug klausimų. Arba supyks. Aš nelabai to norėčiau, nes dabar man mažiausiai to reikia. Aš vėl nesijaučiu normali. Aš vėl nerandu sau vietos, man kažko trūksta. Mane ima nervas kai pamatau vis daugiau besiglaustančių porelių. Tokių vis daugėja mano rate. Geriausia draugė riša meilę, pažįstami riša meilę. Per vieną dieną pasipildau galvą vis naujų neįtikėtinų ir nelabai galimų atvejų porelių „santuokų“. Čia tipo man trūksta meilės? O kokios? Aš vaikinų nenoriu, aš noriu su kažkuo vakarais paplepėti. Vienas pašnekovas atkrito. O jis buvo labai geras. Aš užmigdavau su šypsena. Neieškodavo žodžio kišenėje, rėždavo viską tiesiai ir be pagražinimų. Jam buvo nusispjaut ką aš apie jį pagalvosiu, kaip mane sukrės toks sakinys ar aš jo niekam neišduosiu. Geras ar ne? bet, nebėra. Dingo. Dabar su visais kalbu per Skype. Kai su kuo neturi progos kalbėti šiaip sau, kalbi internetu. Padeda.
Nusivažiavau nuo temos kuria pradėjau kalbėti net nepastebėdama. Ai, bet suprasit pradžią, pabaigą sulyginsit su pradžia ir bus gerai. Susiliejau. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą