Sere nere (it.)

Aš niekaip negaliu išsikalbėti. Arba išsigalvoti (nežinau ar šis žodis egzistuoja). O aš norėčiau su kažkuo pasikalbėti. Ir pasikalbėti taip, kad po to pokalbio viskas pasikeistų. Viskas apie ką kalbėjau, žmonės, mano šnekėjimai ir panašiai. O jei ir nepasikeistų niekas vistiek norėčiau išsikalbėti. Bet ne su Astrida. Ji manęs nesuprastų. Aš žinau. Jei ir ką pasakytų ji nežinotų apie ką aš kalbėjau. Ir jei vėliau priminčiau kokią detalę ji paklaustų „Apie ką tu čia?“, aš ją pažįstu. Ji tokių dalykų nesupranta.

Sėdžiu po žaliais nuskalbtais, bet mylimais naktiniais, spalvotomis šliurėmis ant sukamosios kėdes, kartas nuo karto paskaitau ir atrašau į Astridos žinutes ir mąstau. Gal ne mąstau, o rašau. Rašau tai ką mąsčiau vonioje. Valydamasi dantis, plaudama ir nuvalydama toniku veidą, sėdėdama ant unitazo ir prisimindama Šūdukų filosofiją, lipdama į dušą ir prausdamasi, nuvalydama dušo langus, rišdamasi plaukus ir atėjusi čia. Aš mąsčiau. Ir daug ką pamiršau. Dabar galvoju kaip visas mintis sujungti. Nes kitaip jos bus padrikos ir nįt.

Dar kartą pasikartosiu, kad man dabar nėra gerai. Aštunta klasė. Galvojimas kaip bus gimnazijoje, ar aš ten gerai jausiuosi, ar turėsiu ką apsivilkti, ar man ten nebus per sunku. Ir dabartis. Ji man nepatinka. Jaučiuosi kaip gilioje nesąmonėje. Pradedant nuo tokių dalykų ir baigiant kaip aš nenoriu klotis lovos, kaip mane nervina 2 minutes valytis dantis, kaip mane užknisa, kad duše negaliu pasijungti radijo, nemoku nusistatyti, su ja būtų praustis linksmiau. Aš norėčiau pasiimti miegmaišį, lietpaltį ir išeiti iš namų. Į kokią medžių apsuptą vietelę. Ir ten pabūti kokią naktį. Aš bijočiau, bet ten norėčiau būti be jos, o jei ir su ja tada imčiau su savimi žmogų. Tačiau vienai man geriau. Ir kada nors aš taip padarysiu. Prižadu. Man tiesiog nusibodo ta pati aplinka. Mano namai, mano kambarys, mokykla, mamos Mersedeso salonas. Tai tęsiasi visus mokslo metus. Seniau aš apie tai negalvodavau/ gal tiesiog neturėjau tam laiko ar nieko nepastebėdavau. Dabar galėtų būti taip pat. Pageidaučiau ano jausmo.

Bet gal ta mokykla ir gerai. Tik ne pamokos, o pertraukos. Tada gali kažkiek atsipalaiduoti. Negalvoti kas bus vėliau. Reikės vėl atgaminti kavinukę ir ten laukiantį manęs kapučiną. Lauksiu šalčių. Žiemos.

Dar norėčiau užmigti. Užmigti ir atsibusti vėliau. Kada nors. Ir kai atsibusčiau rasčiau viską naują. Galvą ir mintis. Kitą aplinką.

Norėčiau viską padaryti kaip kompiuteryje. Seną aplankalą su senais failais išsiųsti į šiukšlinę ir susikurti naują. Įdėčiau kelis senus, bet labai mėgstamus paveikslėlius, dainas ir paskui iš naujo viską į jį dėčiau. Kol vėl pasentų.

Pagaliau, gal aš noriu meilės? Praeitame pranešime rašiau, kad man jos nereikia. Jį rašiau šį vakarą ir per kelias valandas spėjau apsigalvoti. Sakau, mano apmąstymai ne galutiniai. Jėgelė, kad galiu čia išsipasakoti ir viską pakeisti. Tai va, aš noriu meilės. Noriu prie kažko prisiglausti, noriu su kažkuo susitikti po pamokų, noriu kažką pabučiuoti. Nėra - blogai, nebus - kaip nors iškęsiu. Ai, tiek to. Velniop. ;/

Dabar norėčiau dar kažką pasakoti. Bet nebegaliu. Skauda rankas nuo rašymo, ir kažką esu pamiršusi.

Bet aš palengvinau savo galvos pamąstymų stalčių ir galėsiu jaustis ramiau.

P.S. Greitu laikus aš sukursiu kitą tinklaraštį, kurio niekam neskelbsiu, padarysiu, kad nerodytų mano profilio. Jei kas jį ir ras iš pažįstamų nežinos kas jį rašo. Ten rašysiu tikrais vardais ir pavardėmis. Tiesmukiškai. Ir man bus giliai dzin kas ką pagalvos.

Labanaktis.

P.P.S. Gerai, kad yra knygos. Šiandien visą dieną skaičiau Federico Moccia „Trys metrai virš dangaus“ ir negalėjau atsitraukti. Aš ją skaitysiu dar kartą. Meilės istorijos, bet nesveikai nuostabios. Atsiriboju...

Dar kartą labanaktis.

Sukimės O

Nejaugi iki tikrojo įžengimo į konclagerį liko VIENA diena? Aš nelabai tą pastebiu, tik žinau ir kalbu apie tai. Gal dėl to, kad nebuvo didelių apsipirkimų naujiems mokslo metams, nei kanceliarinių prekių ieškojimas ir lakstymas po ofisus, kur gražiau, kas gražiau, nei drabužių ieškojimas, pora bliuskių, porą džinsų, pora batų ir žygiuoji, nei užsirašymai į kirpyklas, nes nukirptus plaukus auginu ir juos vistiek susirišiu, antakius sutvarkys mutė, pedikiūrui net nesirašiau, pasidarysiu paprastą pati, nes neilgai jį rodysiu, manikiūrą iš vis pradėsiu retai daryti, nes aš savo nagais nesižaviu, jie tikrai nėra gražūs, o normaliai atrodo tik trumpai trumpai nukirpti... Ką čia be pridursi... Į rugsėjo pirmą eisiu su 3 metų senumo šviesiais džinsais kuriuos nesveikai myliu, susmauktais atviru priekiu ir galiu batais, ilga bliuske - galit ją pamatyti mano blog'e, pranešime „Foto foto, mes norim foto!“ (dvi paskutinės nuotraukos) ir šviesia džinsine liemene... Džinsai tokie kuriuos jau matė daaaug žmonių, bliuskė kurią matė pusė klasės, batai taip pat, liemenė matyta tik Astridai. Faina, ne? Bet nemanau, kad rugsėjo 1 - oji yra didžiulė šventė. Neturiu daugiau ką suderinti, ir eisiu kaip man smagu ir patogu, o to derinuko niekas dar nematė. Gal ir gerai.

Dar turėčiau apsilenkti knygas jei užteks aplankalų, jei ne tai eisiu pirmadienį pirkti, nes taip ar taip sąsiuviniams pritrūkau.

Visą vasarą pranešimuose nieko doro neįrašydavau. Blog'ą susikūriau tik liepos viduryje, kada jau visi įdomumai buvo praėję. Ateis mokslo metai, visada stengsiuosi įrašyti ką veikiau, kad ir kaip neįdomu būtų. Bet kaip kartoju - viską rašau dėl savęs ir, kad lengvesnė manoji galvelė būtų. Tik kažkas tas rašliavas skaito, kažkam įdomu. Man taip pat. Gera, ne?

Seniau prirašydavau į dieną po belekiek įrašų ir ten nebūdavo nieko doro, bet kai šnekėjau su Milda, ji teisingai pasakė, kad entuziazmas po kažkiek laiko praeis. Taaaaip. Ir tada tie įrašai protingesni tampa, ar ne?

Man šąla kojos, norėčiau įsivynioti į pledą ir paskaityti knygą, bet nėra noro, nors norėčiau. Kaip suprasti?

Palieku galvoje daug klausimų su dar daugiau nerastų atsakymų ir einu skaityti kieno nors blog'ų/ gera ar ne? ;))))