Sere nere (it.)

Aš niekaip negaliu išsikalbėti. Arba išsigalvoti (nežinau ar šis žodis egzistuoja). O aš norėčiau su kažkuo pasikalbėti. Ir pasikalbėti taip, kad po to pokalbio viskas pasikeistų. Viskas apie ką kalbėjau, žmonės, mano šnekėjimai ir panašiai. O jei ir nepasikeistų niekas vistiek norėčiau išsikalbėti. Bet ne su Astrida. Ji manęs nesuprastų. Aš žinau. Jei ir ką pasakytų ji nežinotų apie ką aš kalbėjau. Ir jei vėliau priminčiau kokią detalę ji paklaustų „Apie ką tu čia?“, aš ją pažįstu. Ji tokių dalykų nesupranta.

Sėdžiu po žaliais nuskalbtais, bet mylimais naktiniais, spalvotomis šliurėmis ant sukamosios kėdes, kartas nuo karto paskaitau ir atrašau į Astridos žinutes ir mąstau. Gal ne mąstau, o rašau. Rašau tai ką mąsčiau vonioje. Valydamasi dantis, plaudama ir nuvalydama toniku veidą, sėdėdama ant unitazo ir prisimindama Šūdukų filosofiją, lipdama į dušą ir prausdamasi, nuvalydama dušo langus, rišdamasi plaukus ir atėjusi čia. Aš mąsčiau. Ir daug ką pamiršau. Dabar galvoju kaip visas mintis sujungti. Nes kitaip jos bus padrikos ir nįt.

Dar kartą pasikartosiu, kad man dabar nėra gerai. Aštunta klasė. Galvojimas kaip bus gimnazijoje, ar aš ten gerai jausiuosi, ar turėsiu ką apsivilkti, ar man ten nebus per sunku. Ir dabartis. Ji man nepatinka. Jaučiuosi kaip gilioje nesąmonėje. Pradedant nuo tokių dalykų ir baigiant kaip aš nenoriu klotis lovos, kaip mane nervina 2 minutes valytis dantis, kaip mane užknisa, kad duše negaliu pasijungti radijo, nemoku nusistatyti, su ja būtų praustis linksmiau. Aš norėčiau pasiimti miegmaišį, lietpaltį ir išeiti iš namų. Į kokią medžių apsuptą vietelę. Ir ten pabūti kokią naktį. Aš bijočiau, bet ten norėčiau būti be jos, o jei ir su ja tada imčiau su savimi žmogų. Tačiau vienai man geriau. Ir kada nors aš taip padarysiu. Prižadu. Man tiesiog nusibodo ta pati aplinka. Mano namai, mano kambarys, mokykla, mamos Mersedeso salonas. Tai tęsiasi visus mokslo metus. Seniau aš apie tai negalvodavau/ gal tiesiog neturėjau tam laiko ar nieko nepastebėdavau. Dabar galėtų būti taip pat. Pageidaučiau ano jausmo.

Bet gal ta mokykla ir gerai. Tik ne pamokos, o pertraukos. Tada gali kažkiek atsipalaiduoti. Negalvoti kas bus vėliau. Reikės vėl atgaminti kavinukę ir ten laukiantį manęs kapučiną. Lauksiu šalčių. Žiemos.

Dar norėčiau užmigti. Užmigti ir atsibusti vėliau. Kada nors. Ir kai atsibusčiau rasčiau viską naują. Galvą ir mintis. Kitą aplinką.

Norėčiau viską padaryti kaip kompiuteryje. Seną aplankalą su senais failais išsiųsti į šiukšlinę ir susikurti naują. Įdėčiau kelis senus, bet labai mėgstamus paveikslėlius, dainas ir paskui iš naujo viską į jį dėčiau. Kol vėl pasentų.

Pagaliau, gal aš noriu meilės? Praeitame pranešime rašiau, kad man jos nereikia. Jį rašiau šį vakarą ir per kelias valandas spėjau apsigalvoti. Sakau, mano apmąstymai ne galutiniai. Jėgelė, kad galiu čia išsipasakoti ir viską pakeisti. Tai va, aš noriu meilės. Noriu prie kažko prisiglausti, noriu su kažkuo susitikti po pamokų, noriu kažką pabučiuoti. Nėra - blogai, nebus - kaip nors iškęsiu. Ai, tiek to. Velniop. ;/

Dabar norėčiau dar kažką pasakoti. Bet nebegaliu. Skauda rankas nuo rašymo, ir kažką esu pamiršusi.

Bet aš palengvinau savo galvos pamąstymų stalčių ir galėsiu jaustis ramiau.

P.S. Greitu laikus aš sukursiu kitą tinklaraštį, kurio niekam neskelbsiu, padarysiu, kad nerodytų mano profilio. Jei kas jį ir ras iš pažįstamų nežinos kas jį rašo. Ten rašysiu tikrais vardais ir pavardėmis. Tiesmukiškai. Ir man bus giliai dzin kas ką pagalvos.

Labanaktis.

P.P.S. Gerai, kad yra knygos. Šiandien visą dieną skaičiau Federico Moccia „Trys metrai virš dangaus“ ir negalėjau atsitraukti. Aš ją skaitysiu dar kartą. Meilės istorijos, bet nesveikai nuostabios. Atsiriboju...

Dar kartą labanaktis.

Pyragėlių tvenkinys

Dar kartą įsitikinau, kad palaidais plaukais miegoti NE-GA-LI-MA!!! Vidurį nakties ėjau į vonią pasiimti gumytės ir susirišti plaukus. Die die die, kaip nepatogu! Jei dar karšta tada iš vis gali numirti.

Vėl gi kartojuosi: kaip nervina kai turi begales minčių kurias galėtum sudėti į blog'ą ir vėliau jas pamiršti! O man mintys visada naktį sulenda į galvą. Dabar prie lovos prisitumiu kėdę, pasidedu tušinuką ir lipnių popieriukių. Rašau kai ką pagalvoju. Ir gerai ir atsiminti nereikia. Tik naktį kai tamsu nelabai matosi ką rašyti, bet prikeverzoju belekaip, paskui šifruoju. :D

Ai beje jau mūsų remontai baigti! Tik reikia dabar viską valyti, statyti ir nešti į namus. Jėėėtau kaip faina. Vėl galėsiu smaguriauti. :DDD

P.S. Aš niekaip nieko nesutalpinu į vieną pranešimą. Pamirštu. O taip gera viską išsakyti. :)))

Kvy kvy ir nak nak

Diena tokia ką žinau. Normali. Atsikėliau, apsirengiau, išsiploviau dantis, nusivaliau veidą, papusryčiavau ir kažką iki 18h veikiau nįt (kaip Indrė pasakytų). Išsiploviau plaukus, pavedžiojau šunį (1 kilometro spinduliu aplink savo namą), grįžau, nusimaudžiau, pasidariau pedikriūrą, paskaitinėjau Indrės blog'ą ir eisiu sapnuoti. Rytoj į šūlę... Ai karamba! Sąrašus pažiūrėsiu, gal naujokų bus. :DD

Dar prieš užmiegant galvosiu apie tokį veikėją ir galiausiai užmigsiu. O apie tą veikėją geriausiai man galvojasi naktį, kai tylu, ramu, tamsu. Galiu susikaupti. :D

Taaigi, labos žmogai!

Mažoms mergaitėms sunku augint gėles, nes katinai jas apsisioja ir tik be pertraukos kartoja - Kiyoko tavo gražios vyšnių skonio kojos!

Breathe slow

Die, kaip faina kai paskaitai ar pasiklausai, kad žmonės gali žiūrėti į žvaigždes antsigulę lovoje, pro langą, arba pro stoglangį (kas stoge gyvena)... Klausais sau muzikos, žiūri į žvaigždes, svajoji... Aaa!

Dabar iškilo klausimas, kodėl aš taip negaliu daryti? Ne, daugiabutyje negyvenu, gyvenu nuosavam name ir atrodo galėčiau žiūrėti į valias, bet, kad nelabai. Dar suprantu gyvenčiau stoge, tada kitas reikalas arba antram aukšte, o dabar sau pirmam aukšte kažkaip nelabai noras ima, kai nuo žemės nei metro nėra... O dar prisiminimai kai gyvenom be roletų ir vakarais pijokėliai aplink langus trindavos ir cekavydavos, tai kažkaip... Suprantate. O ir kai aš bijau tamsos, tai sorry jau...

Taigi taigi, nenukrypkim nuo temos. Ta vaaat, norėčiau aš į tas žvaigždes paspoksoti, o tokia proga atsiranda nebent kai miegi palapinėje. Kai nebaisu. Tėvai prižadėjo kai susitvarkys apatinę namo dalį, darys man kambarį pastogėje, su visais mano trokštamais stoglangiais. Bet kol padarys man ir antra gyvenimo pusė ateis (jei iš vis ateis... Neprisišnekėsiu). Bet TIKĖKIMĖS!..

Žinoma įveikčiau savo fobijas galėčiau ir aš sau paspoksoti į jas, bet... Brr. Siaubukai.

Taigi taigi, su pavydo gaidele žmonės kurie gali šitaip gyventi, baigiu savo pranešimą. ;>>

A place to dream

Vėl į protą pasibeldė mintis. Sapnai. Ir tai kas per būtybės? Vieną kartą sukrečia, kitą kartą suteikia džiaugsmo, dar kitą nori, kad jie išsipildytų.

Tikiu, kad jie pildosi.

Pradėjusi rašyti į blogger'į vis daugiau sapnuoju. Savaime suprantama: daugiau galvoji. O galvoji ką parašius čionais, kokia tema būtų gera arba papraščiausiai iškloji viską kas ant širdies, nusišneki. Tai dienoraštis. Mano pamąstymai.

Sapnas – vaizdinių, minčių ir jausmų visuma, patiriama miegant. Daugiau: http://lt.wikipedia.org/wiki/Sapnas . Taip. Čia jau nebe mano pamąstymai, čia jau teisybė.

Taip kilusi mintis. Ką pagalvosiu tą ir parašysiu čia. Palengvinsiu galvą, ištuštinsiu iš jos mintis ir žinosiu, kad visada galėsiu jas prisimnti... ;}

Stresas yra kai atsibundi rėkdamas ir supranti, kad dar neužmigai. Taai jau taip. O numalšinti stresą tai suprasti, kad neužmigai ir nerėkti. Ar ne?

Aš negalėjau užmigti. Per daug buvo minčių. Jausmų. Švelnaus vėjo. Nakties.

Atsistojusi priėjau prie plačiai atverto lango ir pasirėmusi rankomis įsižiūrėjau į naktį.

Žinojau, kad jau pirma valanda, bet stengiausi nesukti galvos, kaip bus rytoj. Aš tiesiog negalėjau miegoti ir tiek.

Tik užsimerkus užplūsdavo mintys. Vis dėlto man patiko taip jaustis.

Radusi popieriaus, tušinuką, užrašiau šį tą. Pati nežinojau kodėl. Parašiau daugiau nei tikėjausi. Pasidėjau šalia, ir, dabar jau šiltai apsiklojusi, užsimerkiau. Šį kartą miegas jau pasirodė. Gilus ir saldus.