?

Naktis. Kambarį apšviečia pilnas mėnulis, o aš galvoju apie Nieką. Atrašau, kad nieko neveikiu, per pamokas darau nieką, paklausta nieko neatsakau. Niekas kai kuriomis savaitėmis man populiarus. Su juo aš vaikštau, kvėpuoju, valgau kalbu ir panašiai. Jis mano draugas. Kai jo populiarumas išgaruoja aš noriu pasireikšti. Noriu šnekėti, noriu! Aš būnu vandens prisisunkusi kempinė, tik vietoj vandens būna energija. Jos didžiulis kiekis veržiasi per kraštus, kol galiausiai išsisunkia ir vėl grįžta NIEKAS. Tas pats draugas. Mano palydovas. Taip ir eina gyvenimas, kartais atnešdamas kitokių vaidmenų ir nuotaikų...