Vėl Laurutė po šimto metų parašys naują pranešimą. Aš pati galvojau, kad vėl pamiršau blogger'į, bet ne. Kiekvieną dieną prisimeni, bet nerašai. Nėra ką. Turėčiau ką rašyti, bet neįdomu pasakoti kiekvienos dienos įvykius. Kaip dienoraštį kokiam. O ir jei rašyčiau, tai turbūt atrasčiau laiko kitiems dalykams.

Visos šventės, visos dienos praeina labai paprastai, be jokių įvykių, be žmonių. Sėdi su Astrida vienoj vietoj, šneki ir gerai būna. Kiekvieną dieną pasisveikini su Edvinu, kiekvieną dieną po naują žmogų atrandi ir gyveni. Bent tai gerai. :)

O iš tikrųjų tokių metų man nebūtina keikti gyvenimą, liūdėti dėl krizės ar dar kokio š. Palyginus esu dar maža ir man turi būti viskas OK. Būna ir tų susinervinimų, liūdėjimų ir panašiai, bet jie ne tokie kaip suaugusiųjų.

Apsireiškiau savo mažam kampukį, aptvarkiau ir išeinu. :)