Vakar susirašinėjau su Doviu. Nu aišku paskutiniu metu nesveikai ant jo važiuoju, žmogų į belekuriuos kampus siuntinėju. Ir vakar po tokia mažo sustūmimo pati susiprotėjau ir paklausau ar aš jį skaudinu. Atrašė, o man širdį užspaudė, save žiurke išvadinau. „Na, kad tu skaudini tai neprates, bet lengviau, kai kiti pripratino. Viskas gerai. :)“. O Dieve Dieve... To žmogaus gaila pasidarė, savęs nekęsti pradėjau. Ir aš pastebėjau, kad ne ant vien jo taip važiuoju. Ant visų. Nesvarbu, patinka man žmogus ar nepatinka. Ir dar malonumą pajusti sugebu. Viršūnė, ar ne?

Ir šiaip, neesu aš toks žmogus, kad tavo veiksmus, žodžius apgalvočiau. Nežinau, nemoku. Ir turbūt toliau taip elgsiuosi, nebent išmoksiu laikyti liežuvį už dantų.