Dabar taip ir prisimenu ankstyvą pavasarį kai tirpsta sniegas ir vėliau vėl jo prisninga, kai šviečia pavasariška vakaro saulė. Kai savam miestelį vaikštai tokiais keliais kuriais niekas nevaikšto, juos žinai tik tu arba dar kas nors, bet to žmogaus tu nepažįsti ir niekada nesutinki. Klausais muzikos per ausines, dar pasiimi šunį ir eini. Kažkur. Kur akys veda... Švieti iš tolo, nes eini su violetine striuke baltame fone. Apsikamšęs kepurėm, šalikais, pirštinėmis ir šiltai batais, nes dar yra labai šalta. Kartas nuo karto paneši šunytę, nes ir jai šąla kojytės. Ištrauki šaliką ir taip pat apriši Šelą. Jai šalta, taip? Klausaisi „Migloko“ dainų ir atsiriboji nuo visų rūpesčių... Kad ir koks mažas būtum rūpesčių turi. Mokykla, tėvai, meilės seilės, draugai ir panašiai... Vaikštai kokias porą valandų ir grįžti raudonais žandais ir kaleni dantimis, kad ir kaip šiltai buvai apsikamšęs. Įeini į namus ir nuo šilumos aprasoja akinių stiklai, nusivelki visus šilumą keliančius drabužius, įvynioji į šiltą pledą šunytę, pasidarai karšto šokolado, pasiimi knygą, taip pat įsivynioji į pledą ir skaitai... Tol kol užmiegi. Gerai, kad šeštadienis, gali miegoti iki ryto, nes galva perpūstą pavasariškai žiemiško oro... O jei sekmadienis tada žinai, kad mama tave pažadins... Pamokas pasiruoši penktadienį, tad nebėra jokių galvoje rūpesčių dėl namų darbų neatlikimo. O ir vaikščiodamas gerai apgalvojai visu galvą spaudusius klausimus ir radai jiems atsakymus. Na bent jau daugeliui. O dar vėliau nusimaudai ir ramia ramia galva nueini miegoti. Ir visą savaitę jautiesi gerai...
O jei nėra jokio noro kur nors eiti, o šviečia ta pavasariška vakaro saulė, įsijungi filmą „Nes aš taip pasakiau“, susikeli kojas ant stalo ir tas porą valandų žiūri filmą. Mama padaro vakarienę, padarai pertrauką ir eini pavakarieniauti, kad ir nenori, bet mama liepė ir toliau grįžti džiaugtis gera savijauta ir sukurta jaukia tavo kambario aura...
Taip, žinau, kad mintis mėčiau po visą pasakojimą. Nerišliai pasakojau, nes čia man nereikėjo jokio rišlumo. Šitą jausmą prisiminiau kai klausiausi „Migloko“ dainų. Ir tai neišgalvota. Visa tai iš mano prisiminimų. Taip tokiu metų laiku gera viską pamiršti. Ir tas metų laikas gražus ne tada kai vaikštai mieste po tešlas ir keikiesi jei tave kas aptaško, bet tada kai vaikštai pamiškėmis, seniais takeliais kurios žinai gan senokai arba pats juos atradai... Ir dar smagiau eiti su Šela. Taip, ji mano pati geriausia draugė!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą