Koks kartais ima nervas, kai ryte atsikėlęs į mokyklą (ar šiaip kur) atsidarai spintą ir nerandi ką rengtis. Taip taip, atrodo drabužių yra pilna, o ką užsidėti taip ir nerandi. Nenori kiekvieną dieną atrodyti taip pat, ar paprasčiausiai atrodyti nuobodžiai. Tada imi beleką ir čiuoži į mokyklą. Kol nervas nepraeina eini su tais pačiais rūbais porą dienų, zyzi mutės, kad nupirktų ką nors naujo, o vėliau vėl laimingas. Taip ir eina ta pati dainelė visus metus. Bet... Kartais atrodo neimi į galvą. Ir šiaip juk nieko nepadarysi, toks jau tas gyvenimas. :D ;}

Žinot tuos laime nešančius skraidančius pūkus? Tuo tokius slyvos dydžio, baltus. Lyg pienės pūkų žiedas. Ta va. Vis dažniau aš juos sutinku. Vakar rinkdama ant kiemo prikritusius obuolius vieną sugavau, sugalvojau norą ir paleidau į laisvę. Šiandien lauke valgydama pusryčius taip pat mačiau (man atrodo, kad ten buvo net du susikabinę), bet nepagavau.

Nežinia, ar tie norai pildosi ar nesipildo, bet jau kaip įprotis ar/ir žinojimas, kad sugalvosi norą ir jis gali išsipildyti - sugauni, sugalvoji norą ir leidi jam skristi toliau rankioti žmonių norų. ;>>

Blogger blogger blogger ♥

„Saulė tuo tarpu pakilo aukštai. Krintančiame pro langą ant stalo plačiame jos spindulyje sukosi pluoštas dulkelių.

Rytą Andis buvo lauke, pintame krėsle, net iki devintos valandos. Jis net buvo užsnūdęs, bet alkio jausmas pažadino ir parvijo namo. Vos tik jis padengė stalą ir paruošė pusryčius, pasirodė Tereza su pižama.“ (Hanna Jansen „Pavogta vasara“)

Skaitydama vis galvojau apie blogger'į. Ką parašyti, ką sugalvoti. Ir papraščiausiai šioje knygos vietoje man kilo daugiausia idėjų. Taigi... Teko ir šią ištrauką įmesti čia. ;>

Kažkam važiuoja stogas...

Didžiausios stadijos smegenų susisukimas per visą pasaulio istoriją. Taigi viskas nuo pradžių: atažiavo šiandien pasivečiuoti mano kūma. Lauke jau buvo sėdėti per šalta tai visi parsivilko į mūsų a la svetainę. Rodė (ir dar po kol kas rodo) filmą „Mylėti(s) smagu“. Tame filme aišku kalbama apie meilę, seksą ir panašiai. Ir mūsų kompanijoje užėjo kalba apie panašius reikalus. Pradėjom kalbėti apie senmerges, vienuoles ir pan. Taigi taigi, sakoma jei pas tave kambaryje yra kaktusų būsi senmergė. Pas mane jų ten 4. Diagnozė mano aiški: senmergė iki gyvenimo galo. Užsiminiau, kad mielai būčiau vienuole (visiškai įmanoma: gyvenime nesibučiavusi, vaikino neturėjusi, lovoje reikalų taip po gi). Tėvų ir giminių reakcija neaiški. Mutė sutinka (vaikeli, jei tik tu nori...), o kūma jau organizuoja užregistravimą į Vilniaus vienuolyną. Jau gimdytojai šneka apie pinigus, mokslą. Tokias kalbas išgirdusi aš jau patyliu ir išeinu pasikavinti. Grįžtu. Brangieji organizatoriai jau nurimę, bet temos nepalieka: jei tik tu nori gali būti vienuole. Tu gerai pasvarstyk ir pan. Juokas paėme mane. :D lyg aš būčiau rimčių rimčiausiai apie tai kalbėjusi...

Taigi taigi, kai vėl apleis mane protelis gal tada vertės tikrai rimtai susmąstyti apie tokį pasiūlymą. :DDD O šiuo metu dar džiaugsiuos gyvenimu, vaikinais ir tikėsiu amžina meile. :D*

Aš išėjau iš proto, bet galite palikti man raštelį.

A place to dream

Vėl į protą pasibeldė mintis. Sapnai. Ir tai kas per būtybės? Vieną kartą sukrečia, kitą kartą suteikia džiaugsmo, dar kitą nori, kad jie išsipildytų.

Tikiu, kad jie pildosi.

Pradėjusi rašyti į blogger'į vis daugiau sapnuoju. Savaime suprantama: daugiau galvoji. O galvoji ką parašius čionais, kokia tema būtų gera arba papraščiausiai iškloji viską kas ant širdies, nusišneki. Tai dienoraštis. Mano pamąstymai.

Sapnas – vaizdinių, minčių ir jausmų visuma, patiriama miegant. Daugiau: http://lt.wikipedia.org/wiki/Sapnas . Taip. Čia jau nebe mano pamąstymai, čia jau teisybė.

Taip kilusi mintis. Ką pagalvosiu tą ir parašysiu čia. Palengvinsiu galvą, ištuštinsiu iš jos mintis ir žinosiu, kad visada galėsiu jas prisimnti... ;}

Stresas yra kai atsibundi rėkdamas ir supranti, kad dar neužmigai. Taai jau taip. O numalšinti stresą tai suprasti, kad neužmigai ir nerėkti. Ar ne?