Sere nere (it.)

Aš niekaip negaliu išsikalbėti. Arba išsigalvoti (nežinau ar šis žodis egzistuoja). O aš norėčiau su kažkuo pasikalbėti. Ir pasikalbėti taip, kad po to pokalbio viskas pasikeistų. Viskas apie ką kalbėjau, žmonės, mano šnekėjimai ir panašiai. O jei ir nepasikeistų niekas vistiek norėčiau išsikalbėti. Bet ne su Astrida. Ji manęs nesuprastų. Aš žinau. Jei ir ką pasakytų ji nežinotų apie ką aš kalbėjau. Ir jei vėliau priminčiau kokią detalę ji paklaustų „Apie ką tu čia?“, aš ją pažįstu. Ji tokių dalykų nesupranta.

Sėdžiu po žaliais nuskalbtais, bet mylimais naktiniais, spalvotomis šliurėmis ant sukamosios kėdes, kartas nuo karto paskaitau ir atrašau į Astridos žinutes ir mąstau. Gal ne mąstau, o rašau. Rašau tai ką mąsčiau vonioje. Valydamasi dantis, plaudama ir nuvalydama toniku veidą, sėdėdama ant unitazo ir prisimindama Šūdukų filosofiją, lipdama į dušą ir prausdamasi, nuvalydama dušo langus, rišdamasi plaukus ir atėjusi čia. Aš mąsčiau. Ir daug ką pamiršau. Dabar galvoju kaip visas mintis sujungti. Nes kitaip jos bus padrikos ir nįt.

Dar kartą pasikartosiu, kad man dabar nėra gerai. Aštunta klasė. Galvojimas kaip bus gimnazijoje, ar aš ten gerai jausiuosi, ar turėsiu ką apsivilkti, ar man ten nebus per sunku. Ir dabartis. Ji man nepatinka. Jaučiuosi kaip gilioje nesąmonėje. Pradedant nuo tokių dalykų ir baigiant kaip aš nenoriu klotis lovos, kaip mane nervina 2 minutes valytis dantis, kaip mane užknisa, kad duše negaliu pasijungti radijo, nemoku nusistatyti, su ja būtų praustis linksmiau. Aš norėčiau pasiimti miegmaišį, lietpaltį ir išeiti iš namų. Į kokią medžių apsuptą vietelę. Ir ten pabūti kokią naktį. Aš bijočiau, bet ten norėčiau būti be jos, o jei ir su ja tada imčiau su savimi žmogų. Tačiau vienai man geriau. Ir kada nors aš taip padarysiu. Prižadu. Man tiesiog nusibodo ta pati aplinka. Mano namai, mano kambarys, mokykla, mamos Mersedeso salonas. Tai tęsiasi visus mokslo metus. Seniau aš apie tai negalvodavau/ gal tiesiog neturėjau tam laiko ar nieko nepastebėdavau. Dabar galėtų būti taip pat. Pageidaučiau ano jausmo.

Bet gal ta mokykla ir gerai. Tik ne pamokos, o pertraukos. Tada gali kažkiek atsipalaiduoti. Negalvoti kas bus vėliau. Reikės vėl atgaminti kavinukę ir ten laukiantį manęs kapučiną. Lauksiu šalčių. Žiemos.

Dar norėčiau užmigti. Užmigti ir atsibusti vėliau. Kada nors. Ir kai atsibusčiau rasčiau viską naują. Galvą ir mintis. Kitą aplinką.

Norėčiau viską padaryti kaip kompiuteryje. Seną aplankalą su senais failais išsiųsti į šiukšlinę ir susikurti naują. Įdėčiau kelis senus, bet labai mėgstamus paveikslėlius, dainas ir paskui iš naujo viską į jį dėčiau. Kol vėl pasentų.

Pagaliau, gal aš noriu meilės? Praeitame pranešime rašiau, kad man jos nereikia. Jį rašiau šį vakarą ir per kelias valandas spėjau apsigalvoti. Sakau, mano apmąstymai ne galutiniai. Jėgelė, kad galiu čia išsipasakoti ir viską pakeisti. Tai va, aš noriu meilės. Noriu prie kažko prisiglausti, noriu su kažkuo susitikti po pamokų, noriu kažką pabučiuoti. Nėra - blogai, nebus - kaip nors iškęsiu. Ai, tiek to. Velniop. ;/

Dabar norėčiau dar kažką pasakoti. Bet nebegaliu. Skauda rankas nuo rašymo, ir kažką esu pamiršusi.

Bet aš palengvinau savo galvos pamąstymų stalčių ir galėsiu jaustis ramiau.

P.S. Greitu laikus aš sukursiu kitą tinklaraštį, kurio niekam neskelbsiu, padarysiu, kad nerodytų mano profilio. Jei kas jį ir ras iš pažįstamų nežinos kas jį rašo. Ten rašysiu tikrais vardais ir pavardėmis. Tiesmukiškai. Ir man bus giliai dzin kas ką pagalvos.

Labanaktis.

P.P.S. Gerai, kad yra knygos. Šiandien visą dieną skaičiau Federico Moccia „Trys metrai virš dangaus“ ir negalėjau atsitraukti. Aš ją skaitysiu dar kartą. Meilės istorijos, bet nesveikai nuostabios. Atsiriboju...

Dar kartą labanaktis.

Išjodinėk pilnatį

Naršiau po netą ieškodama paveikslėlių. Vieną užtikau. Aš juo nesusidomėjau, bet pradėjau apie jį galvoti. Po poros minučių grįžau prie jo ir palikau tysoti ant desktop'o. Man susikaupė minčių. Aha, labai panašių į šitą paveikslėlį. Ir galvojau apie tai, kaip kartais ir mums būna kai turime jaustis taip kaip viskas čia pavaizduota. Turime ne būti savimi, o derintis prie kitų žmonių (šiuo atveju daiktų). Kartais to norime patys, kartais taip privalome daryti. Arba paprasčiausiai to nepastebime. Ir tam galima rasti daug temų. Aš pagalvojau apie žmones. Draugus, pažįstamus. Dėmesio troškimą. Galvodama apie tą temą prisiminiau ir amerikiečių filmus. Kai norėdamas sulaukti daugiau dėmesio pradedi bendrauti su futbolo komandos kapitonu arba triniesi prie palaikymo komandos lyderės. Gerai, kad tai būtų tik filmai. Išsigalvojimai. Bet tai nutinka ir dabar. Tikram pasaulį. Realybėje. Bent jau tai nutinka ir man. Ne dažnai, bet nutinka. Aš šneku nuotrupomis, bet mielai papasakočiau daugiau. Aš papasakočiau su žmonių vardais ir pavardėmis, aš papasakočiau tikras istorijas, bet aš negaliu. Žinau, kad jas paskaitys pažįstami ir užduos daug klausimų. Arba supyks. Aš nelabai to norėčiau, nes dabar man mažiausiai to reikia. Aš vėl nesijaučiu normali. Aš vėl nerandu sau vietos, man kažko trūksta. Mane ima nervas kai pamatau vis daugiau besiglaustančių porelių. Tokių vis daugėja mano rate. Geriausia draugė riša meilę, pažįstami riša meilę. Per vieną dieną pasipildau galvą vis naujų neįtikėtinų ir nelabai galimų atvejų porelių „santuokų“. Čia tipo man trūksta meilės? O kokios? Aš vaikinų nenoriu, aš noriu su kažkuo vakarais paplepėti. Vienas pašnekovas atkrito. O jis buvo labai geras. Aš užmigdavau su šypsena. Neieškodavo žodžio kišenėje, rėždavo viską tiesiai ir be pagražinimų. Jam buvo nusispjaut ką aš apie jį pagalvosiu, kaip mane sukrės toks sakinys ar aš jo niekam neišduosiu. Geras ar ne? bet, nebėra. Dingo.

Dabar su visais kalbu per Skype. Kai su kuo neturi progos kalbėti šiaip sau, kalbi internetu. Padeda.

Nusivažiavau nuo temos kuria pradėjau kalbėti net nepastebėdama. Ai, bet suprasit pradžią, pabaigą sulyginsit su pradžia ir bus gerai. Susiliejau. ;)

Man liepėėėė klabėėėėti

Šiandienos diena galima sakyti identiška vakar dienai. Dejavu. Vėl trankymaisi su Paulium, vėl tie patys drabužiai, vėl mušimaisi su klasiokais. :D

Prieš muziką (6 pamoka)... Sunku net šnekėti. :D kolidorius įeinant į muzikos klasę buvo kaip pirtis, man skauda rankytes, kojytes ir šonkaulius, nes Devidas K. žiauriai stipriai trankosi, Paulius labai skaudžiai įstumia į sieną ir šiaip smagu su juo kaip per sumo imtynes stumdytis. :D geriuliai jie. Aš juos mėgstu. Dar niekada neesu taip mėgusi savo klasiokų. :DD bus, kad ir nemėgsiu. ;/ Paulius dabar per per anglų už manęs sėdi, bus su kuo pašnekėti. ;D ir jis turi tų spirituotų markerių, jėė. Paulius sakė: kam aš tą rūžavą pirkau? :D Beje Paulius šiandien darė spaustukus t.y. apsikabina ir žiauriai spaudžia. Trūko oro. :DD

Paulius yra gerai! Gerbiu. ;>>

Šiandien pusantros valandos kalbėjom su Astrida (per Skype) apie viską. Geraa kaip. Siunčiuos SaMp. Reikės žaisti su Astrida. Dar geriau. ;) parašau pranešimą ir vėl bazarinsim. Smagu su ja. Aš ją mėgstu. Žiurkė. ;*******

Ir kai tik kalbu su Aštre (trumpinu aš tau gyvenimą Astridukau) atšuoliuoja manoji mutė. Kalba irgi. :D ji iš vis su visom mano draugėm kalba. :D kas tik ateina pas mane, su kuo tik šneku telefonu ar internetu. :D DRAUGĖ tipo. :D ;)

Jėėts. Traukiu į pašnekesius, trauksiu į žaidimą. Trauksiu miegoti ir panašiai. ;)

Ir būtų gerai su kuo nors pasirašinėti sms'ais. ;) kai neina užmigti tai nuostabus būdas pratempti laiką. ;)

Bad boys, bad...

Diee, mūsų klasė tai nežmoniškai galinga. Pauliau - smagu su tavimi muštis ir tau sprigtuoti į galvą pasitaikius progai. Egle - daugiau nelipk taip ant kojų. Žinok nežmoniškai skauda. :D Ir nežmoniškai, nežmoniškai. :D

Ryte pirma lietuvių k. buvo, stoviu tokia susinepatoginus, kažkaip nesijaučiau smagei apsirengusi. Antra rusų k. 3 aukšte veidrodis, pasižiūrėjau, px gerai yra, gerai ir bus. :D

Prieš chemija NEŽMONIŠKAI mušaus su Paulium, ir NEŽMONIŠKAI stumdėm visus pro mus prakeliavusius žmones (pradinukai, pradinukų tėvai, mokiniai, mokytojai, klasiokai), o visa tai prasidėjo prieš fiziką ir baigėsi prieš technologijas. Bet prieš technologijas buvo skaudžiausi smūgiai. :D NEŽMONIŠKAI skaudūs. Tada susigrūmiau su Marium, Ignu, Marium, Deividu K., Paulium, klasiokėm ir Modžiu (jis man nieko nedarė, tik aš jį įmūrijau į sieną :DD). Taaip gerai buvo. :DDDDD

Mokytojai kaušai (sorry), bet jau užduoti namų darbų yra per žiauru. Nedaug, bet vistiek. Ir tvarkaraštis mūsų trauminis yra. Dvi pamokos kiekvieną dieną pvz. ketvirtadienį fizika ir penktadienį fizika. Aš nemoku per vieną dieną išmokti kontrų ir pan. Ir taip daug pamokų. Suvargsiu šiais metais...

Dar pratybas eiti susipirkti. Nekenčiu tokių dalykų...

Prie telefono jau kažkiek pripratau. Ačiū mamai, kad ji kažkur įkišo į stalčių jį ir jis apskritai buvo mūsų namuose, nes ilgiau nebūčiau be telefono iškentusi. :DDD Ir dar gerai, kad jis plonas, o ne kokia kaladė. Negėda eiti, bent dėl išvaizdos, nes pats tai senoookas yra. ;|| Laukiu naujo! Oj kaip laukiu!

Ir dar į šitą numerius susirašyti reikia. Jau paskaudo pirštai... :D

Taap, tuoj varysiu žiūrėti „Moterų alėją“. Mutė seminare. Vėliau grįš. Fatis katik grįžo. Šela inkščia. Aš grybą pjaunu.

Okis, iki mielieji. ;) ;*

Kažkas ne į temą...

Rugsėjo 2. Atėjau, pasėdėjau, išėjau. Dvi pirmas pamokas sėdėjom pas auklyfą klasėje. Nebuvo lietuvių. Sutvarkėm reikalus. Prisižvengėm su klasiokais. Gėėėris tie. :D

Šiaip nieko įdomaus. Nejaučiau jokio malonumo kai reikėjo užsirašyti sąsiuvinius ir pan. O iki 8 klasės jaučiau. Šhūūūūlė. :D

Suskambėjo žadintuvas šiandien, o aš jau iškart alvoju „greičiau ateitų savaitgalis ir atostogos...“.

Iš namų lentynų gilumų ištraukiau kažkokį telefoną. Vodafone 526... Jau vis geriau negu nieko... Siaubas. Šiandien su mute važiavom žiūrėtis normalaus telefono. Nusižiūrėjau tokį virš 1000Lt. Mutė sakė gali nupirkti, bet savo išsvajotojo naujo fotiko negausiu. Arba tik blogesnį. Ai sakau mamyt dzin, iškęsiu su tom senienom. :D Jeek. Jė.

Dabar rašaus numerius į „naująjį“ telefoną. Jėėzau, kaip sunku. :D

Parašyčiau daugiau, bet neturiu laiko. :D

Padėjau mutei papildyti mašinos kuro atsargas. Visa ranka smirdi saliarka...

O mutė turi jėgos. :DDDDD

Pašventėm šventę

Hmmmmmm... Nuo ko pradėti pirma? :D Taip, labai norėjom švęsti šventę ir ją atšventėm. Su colos buteliuku rankose, gerai ką? :DD Tai čia gal išsamiau: į mokyklą su Astrida atsivilkom 9.00 val. nors reikėjo 9.40. Ai sakom pažiūrėsim kas ateis, nereikės, kad paskui į mus žiūrėtų. :D Tai taip, atėjom pirmos mes ir auklėtojos klasėj sutikom pačią auklėtoją Adą ir valytoją(:D). Nieko taip, pasitampėm po klasę, pažiūrėjom iš savos klasės lango kas vyksta aikštėj kurioje vyko ŠVENTĖ (!), gal po 15 minučių atėjo Deivis su Nedu, pasišnekėjom, pažvengėm. Paskui kiti rinkosi ir bla bla bla ir panašiai. Mes iš priekio perėjom į patį galą, kad per muziką būtų su kuo pažvengti (dažnai naudoju tą žodį, nes man patinka žvengti ir dažnai taip būna, na vienu žodžiu suprantat :D), nes gale vien bernai. Naaa ten geriausi bajeriai. :D

Apie 10.00 val. klasė išėjo į šhūlės aikštę, padainavom mokyklos ir Lietuvos himną, pasiklausėm pasakėlių. Taip nusibodo. Tas pats per tą patį. Dar kai buvau pradinokė tai įdomu būdavo, bet per tiek metų toje pačioje mokykloje džiūti ir matyti vis tą patį nebėra jokio įdomumo... Tai per tą laiką plepėjom su klasiokėm, pasijuokėm su klasiokais. Beje, mūsų klasiokai tikrai šaunūs, normalūs tokie, nieko negali sakyti, tik kartais užplaukia jiems ir pradeda stumti. Bet tai pataisoma. :D Taigi grįžtu prie temos. Po šventės vėl grįžom į klasę, pasiklausėm auklėtojos pasakų: būkit saugūs gatvėje, gerai mokinkitės ir pan. Irgi žinom, tad taip pat nusibodo. Parašėm į sąsiuvinius (į juos rašom nuo penktos klasės, per mokslo metų pradžią ir pabaigą ir pasibaigus trimestrams. Kokie įspūdžiai, kaip sekasi ir pan. O kai baigsim tą mokyklą juos atiduos atsiminimui), įteikėm gelės ir varėm švęsti šventę. :D Su Aida ir Gineta (Astridos neminėsiu, nes aš taip ar taip visur su ja esu) nuėjom į „Kretą“ (čia viena iš normalesnių Tauragės kavinių) ir pasimaitinom. Kaip visada su Gineta galima prižvengti nesveikai, nes ji užsisako ne tai kas yra kavinės meniu, bet iš savo galvos. Nice ar ne? :D parduotuvė. :D

Taaigi, ten pasipotkinom, pašnekėjom ir ėjom į miestą potkintis. :D Nučiuožėm prie bangos - pasipotkinom, prie Kultūros namų pasėdėjom, pažiūrėjom kaip potkinas kitos merginos, ten

išsiskyrėm su Aida ir Gineta, nes Gineta važiavo su šeima švęsti šventę. Po to mes traukėm į aikštę. Nieko gero nebuvo, tad patraukėm pirkti man sąsiuvinių ir aplankalų. Ir vėl atgal movėm į aikštę. Radom muziką, garsią. Dj su gerom dainom. Dar laukėm busiuko, neatvažiavo šiandien. Laabai skausmingai priėmėme šią žinią ir nuėjom į artimiausią prekybos centrą („Cento“) ir nusipirkom po „Coca-Cola“ buteliuką, numalšinom troškulį ir vėl toliau mušėm kojom į muzikos taktą. :D Taip gal kokias porą valandų. Pažiūrėjom kai taškėsi Birutė (nauja Tauragės pažiba. Norėjo padaryti tokį įvaizdį „labaigerainusimanauapiemuzikageraišokuiresužiauriaigalinga“. Bet... Ji yra atsilikusi (protu) na ir suprantate...) ir ėjom pasiimti mano bachūriuką t.y. Astridos šuvą. Pas Astridą dar pasitaškėm mudvi, vėl mano bachūriuką traukė ant laižymosi ir pan. :D

Daugiau nieko įdomaus nevyko, nebent kai nužygiavau pas mutę į darbą ir ji paklausė „Gėrei? Akys tavo žiba labai. Apsinešusi atrodai. Papūsk!“. Aš paraudau iš nuostabos ir neturėjimo ką sakyti. Ir pasigyniau, kad nieko negėriau. Be to labai man skaudėjo galvą ir buvau susmukusi ant kėdės, plius padažytos akys ir jau „sutysę“ plaukai darė savo įvaizdį. O mutė mane dar įtaria. Juk esu jos geroji mergaitė, su draugais taip ŽIAURIAAAAAI dažnai nebūnu ir ji žino mano kalbas. Ir ką į tai pasakyti? :DDD

Va dar kelios potkės iš mūsų šventės. :D:

Čia su Astrida. Va kokia ji yra. :D Aš va čia >>>. Beje mes čia prie bangos.

Čia „Kretoje“. Su Gineta. Aš čia <<<. :D

Čia mano ambrozdėlis. :D „Kreta“.

Čia Mexas mane bučiuoja. Kokia meilė ar ne? :DDDDD

Čia mano bachiūriukas. Gražus jis. Myliu aš jį. Plėšiam meilę. :D

Čia Birutė. Judesį. Toliau ten prie viešbučio mūzika, kolonėlės, žmogus ir pan. :DD